|
Vladas
Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, karininko šeimoje. Mokėsi realinėje mokykloje, lankė I. Trutnevo
piešimo mokyklą. 1910 m. Išvyko į Peterburgą ir įstojo į
centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, dekoratyvinės tapybos klasę. 1915 m. nespėjęs užbaigti mokyklos, pašaukiamas į kariuomenę, bet dėl silpnos sveikatos atleidžiamas nuo karo tarnybos ir grįžta į mokyklą, kur mokėsi iki 1917 metų. Tais pačiais metais, išlaikęs konkursinius
egzaminus, priimamas į Peterburgo Dailės akademiją laisvu klausytoju profesoriaus D. Kardovskio tapybos klasę. Pragyvenimui užsidirba,
dėstydamas piešimą privačiose piešimo mokyklose. 1918 metų pradžioje kartu su žmona Barbora Didžiokiene apsigyvena
Vitebske, dirba dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Ten
pirmą kartą savarankiškai apipavidalina spektaklį. 1918 metų rudenį
dailininkas sugrįžta į Vilnių. Dekoruoja lietuvių teatro pastatymus.
1921 m. persikelia į Kauną. Dirba braižytoju Pramonės ir Prekybos
ministerijoje. A. Sutkui įkūrus Tautos teatrą – V. Didžiokas dirba dekoratoriumi, bei vaidybos studijoje būsimiems aktoriams
skaito meno istorijos kursą, dalyvauja „Vilkolakio“ teatro veikloje
ir jo improvizuotuose vaidinimuose.
1922 m. pakviečiamas dėstyti piešimą Kauno meno mokykloje. 1922 m.
dailininkas pusmečiui išvyksta pasitobulinti į Berlyną.
Grįžęs dalyvauja Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, jos
rengiamose parodose. 1924–1925 m. Šios draugijos pirmininkas, rašo
spaudoje dailės, scenografijos klausimais. Nuo 1931 m. vadovauja Meno mokyklos dekoratyvinės tapybos studijai. Pradėjus dėstyti
J. Mikėnui, o vėliau S. Ušinskui, V. Didžiokas iš studijos vedėjo
pareigų pasitraukia. Meno mokykloje dailininkas dirba iki 1940 m. Nuo trečiojo
dešimtmečio vidurio progresuoja tuberkuliozė. Gydytojai pataria įsikurti toliau nuo
miesto. 1936
m. Vladas ir Barbora Didžiokai įsigyja sodybą Dovainonyse, netoli Rumšiškių,
kur persikelia gyventi. 1940 m. Dailininkas mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune.
Didžiąją negausaus V. Didžioko kūrybinio palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba:
peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Ankstyvojo periodo darbai
atlikti akademine maniera, kur tikslus realistinis piešinys, griežta
kompozicija ( „Malūnas“, „Pavasaris“, 1922). Tai ypač
pastebima jo ankstyvuosiuose portretuose ( „J. Jablonskio
portretas“, 1930) ir kt. Ilgainiui
kūryboje atsiranda laisvesnis potėpis („Ronžė, 1926), spalvingas
koloritas („Kauno peizažas“, 1933), netikėtos kompozicijos, o portretuose subtilus psichologizmas („Autoportretai“, 1930,
1939), („Karmen“,
1926), puiki vienos spalvos modeliuotė
(„Merginos portretas“, 1931), peizažai tampa dekoratyvesniais,
spalvingais, primena vėlyvąjį impresionizmą („Bitynas“, 1938, „Skardis“, 1933. Dailininko kūrybai didelę įtaka padarė
apsilankymas Vokietijoje, kur jis susipažino su vėlyvojo impresionizmo,
ekspresionizmo srovėmis.
Dailininkas tai pat nemažai piešė, išbandė linograviūros, litografijos, oforto technikas („Senos vokietės
portretas“ (1922), „Autoportretas“ (1923), „Žmonos portretas“
(1924) ir kt.).
Jis – pirmasis profesionalus dekoratorius sukūręs originalias dekoracijas
operos spektakliui A. Rubinšteino „Demonas“, H. Ibseno dramai „Heda Gabler“ (abu 1921 m.).
Per dešimtį metų dailininkas apipavidalino daugiau kaip 20 spektaklių:
M. Petrausko „Birutę“ (1919), V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnų“ , Dž. Verdžio
„Rigoletą“ (abu 1921), Š. Guno „Faustą (1922), Ž. Bize „Karmen“ (1924), E.
Napravniko operą
„Dubrovskis“ (1929), L. Janačeko
„Jenufą“ (1930), F. Šilerio dramą „Plėšikai“ (1928),
K. Čapeko pjesę „R.U.R.“ (1927) ir kt.
Parodą parengė vyresnioji bibliografė
Rūta Chlomauskaitė
publikavimui internete –
dailininkė
Eglė Valiūtė
|
