tamosaitiene

Parodos rengėjai nuoširdžiai dėkoja
Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijos „Židinys“ vadovei
Laimutei Lukoševičienei, maloniai leidusiai fotografuoti galerijos ekspoziciją
ir naudoti jos vaizdus virtualioje parodoje

aNASTAZIJA MAŽEIKAITĖ-TAMOŠAITIENĖ
(1910–1991)

Viena originaliausių ir žymiausių tautinių audinių ir drabužių žinovė, audėja, dailininkė, tapytoja, pedagogė. Jos austus tautinius drabužius dėvėjo lietuvaitės įvairiausiuose pasaulio kraštuose. A. Tamošaitienė – pirmoji profesionali meninių kilimų – gobelenų kūrėja. Jos gobelenai pasižymi originaliai traktuotais liaudiškais motyvais, turtinga spalvų palete ir subtiliais koloritiniais niuansais. Meistrišką gobelenų atlikimą dailininkė praturtino įvairiomis technikos naujovėmis, išnaudojo pačios audinių medžiagos ypatumus. Ji taip pat piešė, liejo akvareles, tapė aliejumi ir guašu. Menininkei buvo nesvetimas improvizacinis pradas, dažnai ji dirbdavo intuityviai, spontaniškai. „Jos kūrybą veikė abstraktusis ekspresionizmas – vėlyvojo modernizmo kryptis, skleidusi autoriaus būsenų spontanišką išsiliejimą abstrakčia forma. Visa, ką Tamošaitienė buvo perėmusi iš tarptautinių judėjimų, tapo jos savastimi, o Lietuva buvo nuolatinė menininkės įkvėpėja.“ (L. Šatavičiūtė)

Anastazija Mažeikaitė gimė 1910 m. Vainute, Tauragės apskrityje, dabartiniame Šilutės rajone. Mokėsi Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnos gimnazijoje, vėliau Kauno dailės darbų mokykloje, kurią baigė 1931 m. 1932–1934 m. ji – Žemės ūkio rūmų audimo ir mezgimo kursų vedėja įvairiuose Lietuvos kampeliuose: Marijampolėje, Kretingoje, Kudirkos Naumiestyje, Perlojoje, Priekulėje, Prienuose, Rietave, Salake, Sedoje, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Žiežmariuose. Važinėdama po kaimus studijavo istorinę medžiagą apie audimo raidą, tradicinius, baigiančius išnykti audimo būdus, rinko senų audeklų pavyzdžius, juostas, prijuostes, mezginius, rankdarbius, grupavo kiekvienai apylinkei būdingus raštus ir spalvas, išausdavo net tikslius mažus pavyzdėlius. Surinkta medžiaga būdavo panaudojama kaip mokymo priemonė audimo mokytojų rengimui. Darbas audimo kursuose, etnografinės ekspedicijos suartino buvusį jos mokytoją Antaną Tamošaitį ir mokinę. 1933 m. Anastazija tapo A. Tamošaičio žmona, jo bendraminte, padėjėja.

1935 m. Tamošaičiai atidarė audimo dirbtuvę Ąžuolų Būdoje, 1936–1937 m. veikė A. Tamošaitienės audimo kursai Kaune. 1937 m. laimėjusi Lietuvos ir Švedijos kultūros draugijos stipendiją, ji išvyko į Švediją tobulinti audimo žinių, ten susipažino su naujomis kilimų bei gobelenų technikomis. Tais pačiais metais ji jau dalyvavo Paryžiaus tarptautinėje parodoje, kur buvo apdovanota aukso medaliu. 1938 m. ne tik laimėjo pirmąją premiją tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne, bet ir stebino jos lankytojus: kasdien sėdo prie audimo staklių vilkėdama vis kitą iš penkiolikos atsivežtų tautinių kostiumų iš įvairių Lietuvos vietovių. 1939 metais Niujorko tarptautinėje parodoje pelnė dar vieną aukso medalį.

A. Tamošaitienė buvo viena labiausiai išprususių menininkių audėjų to meto Lietuvoje. Sukauptas žinias ji atskleidė keliose dešimtyse straipsnių periodinėje spaudoje, išleido knygeles „Mezgimas“ (1935), „Mergaičių darbeliai“(1937, 1938), „Namie austi drabužiai“ ( 1937), „Mūsų rankų darbai“ (1938).

1939–1940 m. ji dirbo Vilniaus „Marginių“ dailės kooperatyvo vedėja, 1940–1942 m. – Kauno taikomosios dailės instituto Kilimų ir dekoratyvinių audinių studijos lektore ir instruktore.

1937–1938 m. kartu su vyru surengė bendras kilimų parodas Žemės ūkio rūmuose ir Lietuvos dailininkų sąjungoje. Jos sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio, turėjo ir komercinės sėkmės, skatino menininkus toliau plėsti savo veiklą, kuri, deja, nutrūko prasidėjus karui. 1944 m. pavasarį A. ir A. Tamošaičiai pasitraukė į Vakarus. Zalcburge (Austrija) A. Tamošaitienė pradėjo lankyti Th. Edbauerio gobelenų kompozicijos klasę, gavo apdovanojimą už gobeleno projektą, vėliau čia dirbo dažymo ir spalvų derinimo mokytoja. 1945–1946 m. dėstė Tamošaičių įkurtoje Dailės studijoje Glasenbache.

1946–1948 m., persikėlę į Freiburgą (Vokietija), kartu su vyru dėstė V. K. Jonyno įkurtoje „Ecole des Arts et Metiers“: Anastazija buvo audimo instruktorė, Antanas vadovavo Audinių dailės studijai. Dirbdami mokykloje, Tamošaičiai užsiėmė ir kūrybiniu darbu, dalyvavo parodose. Gyvendama Lietuvoje A. Tamošaitienė garsėjo kaip naginga audėja, tautinių drabužių stilizuotoja ir kūrėja, bet ne profesionali dailininkė. Pačios Tamošaitienės žodžiais tariant, jos originalios kūrybos užuomazgos atsirado 1932 m., kuriant tautinių audinių, kilimų ir tekstilės dirbinių projektus bei eskizus kaimų audėjoms. Kaip savita dailininkė A. Tamošaitienė ėmė reikštis baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir ankstyvuoju pokario laikotarpiu.

1944 m. Anastazija dalyvavo Zalcburge vykusioje Pavasario parodoje, 1948 m. A. ir A. Tamošaičiai eksponavo savo kūrinius lietuvių išeivių parodoje Vakarų Vokietijoje, Hanau mieste. Joje A. Tamošaitienės rištinis kilimas „Lietuvių tautiniai šokiai“ pelnė garbės apdovanojimą.

1948 m. A. Tamošaitienė išvyko į Monrealį (Kanada). Tarptautinės krikščioniškojo jaunimo organizacijos (YMCA) jai pasiūlytose patalpose įsteigė Audimo ir tautinių drabužių studiją, kurioje austi mokėsi Kanadoje gyvenusios lietuvės. Tais pačiais metais kartu su studijos auklėtinėmis surengė mezginių ir drabužių parodą, kurią teigiamai įvertino Kanados spauda. 1949 m. į Monrealį atvyko ir A. Tamošaitis. Jam buvo pasiūlyta vadovauti Dailės ir amatų akademijai. 1949, 1950 bei 1952 m. Tamošaičiai kūrė lietuvių liaudies meno skyrių kasmetinėje Toronte vykstančioje Kanados nacionalinėje parodoje. 1949 m. tokią pat ekspoziciją jie rengė Tarptautinėje moterų parodoje Niujorke, kurioje savo darbus kartu su Anastazija eksponavo ir jos sesuo tautodailininkė A. Mažeikaitė

1950 m. dailininkai persikėlė gyventi į nuosavą liaudiško stiliaus sodybą netoli Kingstono. Čia įkūrė liaudies meno dirbinių galeriją, kurioje buvo saugomas iš Lietuvos atvežtas senovinių tautinių drabužių ir audinių rinkinys, gintarai, buities rakandai ir nemaža biblioteka. Šalia atsirado dailininkės dirbtuvė su audimo staklėmis, rėmais kilimams, kurioje. A. Tamošaitienė atidarė privačią audimo ir tautinių drabužių studiją. Lėšų Tamošaičiai prasimanydavo ir baldų restauravimu: šia veikla pagarsėjo visoje apylinkėje. Ilgainiui tautiečiai išeiviai pradėjo užsakinėti dailininkams meno kūrinių. A. Tamošaitienė ir jos mokinės kūrė ir audė tautinius kostiumus Kanados ir JAV lietuvių išeivių tautinių šokių ir dainų ansambliams. Dailininkė ne tik audė, bet tapė ir piešė. Surengė ne vieną savo kūrybos parodą JAV (Baltimorėje, Čikagoje, Vašingtone) ir Kanadoje (Toronte, Monrealyje).1977 m. Tamošaičiai įsteigė Lietuvių tautodailės institutą, tais pačiais metais apdovanoti Kanados šimtmečio medaliu. 1982 m. jiems paskirta JAV LB Kultūros premija už dailės darbus ir kultūrinę veiklą. Daug dailininkės darbų yra įsigiję įvairių šalių muziejai, jos kūriniai saugomi Vatikane, Londono Bekingemo pilyje (A.Tamošaitienė išaudė vilnietišką tautinį kostiumą princesei Dianai kaip dovaną vestuvių proga).

Dailininkų šeimą visą laiką supo žmonės. Jų namuose nuolat gyvendavo audėjos kursantės, užsukdavo vietiniai lietuviai, svečiai ar giminaičiai iš Lietuvos, vasarą veikė įvairių sričių liaudies dailės kursai, sodybos galerijoje buvo organizuojamos parodos. Ypatingomis progomis iš skrynių ir stalčių buvo traukiami vertingiausi tekstilės dirbiniai iš gausaus Tamošaičių liaudies meno rinkinio.(...) „Tamošaičių sodyba ne vieną dešimtmetį buvo tikras liaudies meno puoselėjimo centras ne tik Kanadoje, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje. Ne veltui dailininkai buvo vadinami neoficialiais Lietuvos Respublikos kultūros ambasadoriais Kanadoje.“(...) (L. Šatavičiūtė) Dailininkai Kanadoje išleido knygas anglų kalba „Lithuanian National Costume“(„Lietuvių tautiniai drabužiai“, 1979) ir „Lithuanian Sashes“ („Lietuvių juostos“, 1986). A. Tamošaitienės sukurti gobelenai patraukė ir užsienio tyrinėtojų dėmesį – buvo įtraukti į Franciso Paulo Thomsono leidinį „Tapestry. Mirror of History“ („Gobelenai. Istorijos veidrodis“, 1980). Apie A. Tamošaitienę išleista A. Valeškos monografija „Anastazija Tamošaitienė . Tapestries, Weaving, Knitting“ (1948, Freiburg), antroji papildyta laida –1949 m. 1989 m. pasirodė išsami V. A. Jonyno studija „Anastazija Tamošaitienė“ (Kingston „Romuva“).

Anastazija Tamošaitienė mirė 1991 m. rugpjūčio 28 d. 2003 m. jos palaikai sugrįžo į Lietuvą ir buvo palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.

2000 m. Antanas Tamošaitis grįžo į Lietuvą, kartu atsivežė visą gyvenimą kauptą lietuvių taudodailės rinkinį, turtingą meno leidinių biblioteką bei savo ir žmonos kūrinius. 2003 m. Vilniuje duris atvėrė Dailės akademijai priklausanti Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“.

Galerijoje veikia audimo kursai, vyksta edukaciniai projektai vaikams ir jaunimui, čia nuolat dirba Dailės akademijos ir kitų aukštųju mokyklų studentai, dailininkai, liaudies meno tyrinėtojai, menotyrininkai. Galerija atvira visiems, kurie domisi lietuvių kultūros paveldu, kam svarbu susipažinti su unikalia lietuvybės puoselėjimo veikla emigracijoje.

Nuorodos:

http://www.muziejai.lt/prev_vers/vilnius/tamosaiciu_galerija.htm

http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5256&Itemid=363

Parodą parengė vyresnioji bibliografė Rūta Chlomauskaitė
publikavimui internete – dailininkė Eglė Valiūtė