Autoportretas su teptuku. 1823


PEIZAŽAI    PORTRETAI    KOMPOZICIJOS    PIEŠINIAI IR ESKIZAI   KNYGOS, KATALOGAI, STRAIPSNIAI   BIBLIOGRAFIJA

Paveikslo „Lietuvaitė su verbomis“ autorius, vienas iš žymiausių XIX a. tapytojų Kanutas Ruseckas mokėsi Vilniaus universitete, Jono Rustemo tapybos studijoje, ten formavosi  dailininko kūrybinės nuostatos, perėmusios geriausius Vilniaus meno mokyklos meninės programos principus – jos demokratiškumą, aiškias realistines tendencijas. Meninį lavinimąsi K. Ruseckas tęsė Paryžiaus ir Romos dailės akademijose, garsių to meto dailininkų studijose.
Grįžęs į Lietuvą dailininkas pratęsė Vilniaus meno mokyklos tradicijas ne vien kūryba, bet ir pedagogine veikla. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje mokėsi dauguma žymiausių XIX a. II p. Vilniaus tapytojų – broliai Alfredas ir Eduardas Romeriai, Tadas Goreckis, Albertas Žametas  ir kt.

Kanuto Rucecko kūrybinis palikimas labai įvairus tiek temomis, tiek meniniu atlikimu. Užbaigtų kūrinių jame nedaug, didžiąją dalį sudaro studijiniai darbai bei kūrybiniai ieškojimai – paruošiamieji piešiniai, eskizai ir studijos. Dailininkas tapė religinius ir istorinius paveikslus, portretus, peizažus,  buitines-siužetines kompozicijas. Nesižavėjo nei klasicizmo, nei romantizmo kraštutinumais, studijavo klasikinį palikimą. Gamta  buvo jo estetinių išgyvenimų ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Itališkojo periodo kūryboje vyrauja  peizažai su didingais Romos architektūros paminklais („Tivolio krioklys su griuvėsiais“, „Koliziejaus griuvėsiai“), siauros senamiesčio gatvelės, gamtos kampeliai („Tibro upė“, „Italijos peizažas“), panoramos („Apeninų kalnai su ožkomis“, „Mažasis Sorento uostas“, „Melsvas Apeninų kraštovaizdis“). Išliko gausybė to laikotarpio eskizų, gamtos studijų, mitologinio ir religinio siužeto kompozicijų, renesanso meistrų drobių kopijų, portretų. Vienas gražiausių – „Besijuokiantis italas“ –  nutapytas ekspresyviai, drąsiais teptuko mostais, pažeidžiant kontūrines linijas, vengiant glotnios visumos.

Vilniaus laikotarpio kūryba jau kiek kitokia. Peizažai kuklesnio kolorito, santūresni, lyriški, bet ikonografiškai tikslūs. Dailininkas tapė kalvotas miesto panoramas (“Vilniaus vaizdas nuo Paplaujos”, „Vilniaus Bernardinų sodas“, girias, nuošalius gamtos kampelius („Tiškevičių malūnas Paplaujoje“), animalistines kompozicijas („Meškos su meškiukais urve“, „Stumbro medžioklė“). 

Tuo laikotarpiu K. Ruseckas sukūrė puikių portretų ir autoportretų. Pagal modelį rinkosi kompoziciją, apšvietimą, tapymo manierą. Portretų kompozicijos  nesudėtingos, bet labai įvairios. Vienos drobės nutapytos ekspromtu, ekspresyviai, siekiant kuo tikslesnės portretuojamojo charakteristikos, psichologinės būsenos išraiškos ( Felikso Rusecko, Zarembos portretai), kitos – klasicistiškai subalansuotos, reprezentatyvios (Jono Rusecko, Protnickytės-Ruseckienės, Krajevskytės-Ivickienės portretai).

Keliaudamas po Lietuvą dailininkas susidomėjo Vilniaus krašto papročiais, šventėmis, liaudies tradicijomis, ir ėmėsi kurti romantiškus kaimo buities vaizdus. Ciklą pradėjo garsiaisiais lietuvaičių atvaizdais („Pjovėja“, „Lietuvaitė su verbomis“, „Žvejė“). Jų buvo sukurta ne viena versija. 1848 m. Varšuvoje, Maksimilijano Fajanso litografijos dirbtuvėje, buvo išleista „Lietuvaitės su verbomis“ litografija, kuri dar labiau išpopuliarino kūrinį. Nutapė diaugiafigūres kompozicijas „Dievo Kūno procesija Vilniuje“, „Vakarinės pamaldos Aušros Vartų koplyčioje”, „Sekminės Vilniaus kalvarijose“ ir kt. Vykdydamas užsakymus Vilniaus ir jo apylinkių bažnyčioms sukūrė religinių kompozicijų (altoriniai paveikslai Vilniaus katedrai, Šv. Teresės bažnyčiai, Giedraičių, Maišiagalos ir kt. bažnyčioms). Restauravo molbertinę ir sienų  tapybą: Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas, Aušros vartų Švč. Dievo Motinos paveikslą.

Kūrybinį dailininko palikimą išsaugojo sūnus – dailininkas Boleslovas Ruseckas, prieš mirtį viską užrašęs Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Daug K. Rusecko darbų liko užsienyje, daugiausia  Italijoje. Lietuvos dailės muziejus saugo daugiau kaip 330 dailininko piešinių, eskizų, kopijų, studijų, peizažų, portretų, buitinių kompozicijų.

1961 m. Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje vyko dailininko kūrybos paroda, buvo išleistas katalogas.

1999–2000 m. Vilniaus paveikslų galerijoje veikė jubiliejinė dailininko kūrybos paroda.

1991 m. išleista V. Drėmos monografija „Kanutas Ruseckas“.

2007 m. R. Janonienė išleido monografiją italų kalba „Kanutas Ruseckas: paesaggi italiani“.

2009 m. dailininko darbai eksponuoti nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“  tarptautinėje parodoje „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“.
 

Parengta pagal:  Kanutas Ruseckas : tapyba, grafika, piešiniai, eskizai : paroda skirta 200-osioms dailininko gimimo metinėms, Vilniaus paveikslų galerija, 1999 gruodžio 9 - 2000 vasario 9 : [parodos katalogas / teksto autorė Dalia Tarandaitė]. - Vilnius : Lietuvos dailės muz., 1999.



SVARBESNĖS DATOS:

1809–1815 – mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų.

1800  vasario 22 – gimė Radviliškio valsčiuje, Stebėkių kaime (dab. Panevėžio rajone), smulkių Lietuvos bajorų Jono Rusecko ir Teresės Romanavičiūtės-Ruseckienės šeimoje.

1816 – įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Kaip laisvas klausytojas lankė piešimo užsiėmimus.

1818 – perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, skulptūrą pas Kazimierą Jelskį.

1820–1821 – lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai; manoma, kad 1820-1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją.1820 m. Ataskaitinėje studentų darbų parodoje eksponavo tris aliejiniais dažais tapytas kopijas (J. Riberos  „Venera ir amūras“. D. Fetti „Dovydas“. Rembrandto „Autoportretas“) ir vieną akvarelę (J. Rustemo „A. J. Čartoriskio portreto“ kopija).

1821 m. vasarą – gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus tėvo lėšomis išvyko studijuoti į Prancūziją. Prieš išvažiuojant slapta vedė žydaitę Antaniną Červinskytę. Mokėsi Paryžiaus akademijoje pas prof. Guillaume'ą Lethiere'ą. Kopijavo paveikslus Liuksemburgo ir Luvro muziejuose. Pagal užsakymus nutapė keletą portretų (Ignoto Zamoiskio, Rustemo, Sližanovskio).

1822 rudenį – persikėlė į Romą. Dailės studijas gilino Prancūzų dailės akademijoje (jai tuomet vadovavo Antoine'as Jeanas Grosas), Šv. Luko akademijoje pas prof. Vincenzo Camuccini, Berthelio Thorvaldseno skulptūros dirbtuvėje, Apolinaro akademijoje.

1823–1824 – su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Julium Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekum Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu, Pranciškum Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį, vienijamą bendrų kūrybinių ir patriotiniu siekių, buvo  pirmosios vietinio romantizmo meno programos autorius.

1824 – studijavo mozaikos meną pas italų meistrą Tomberli.

1826 – gavo Vilniaus universiteto stipendiją, už kurią įsipareigojo kasmet atsiųsti       po dvi garsių dailininkų paveikslų kopijas. Nutapė pirmąsias savarankiškas kompozicijas („Kūmų Sibilė“, „Šv.Sebastijonas“, „Paris“, „Hektoro atsisveikinimas su Andromacha“), autoportretą, žmonos, Juliaus Miševskio, Marijos Bongiani, Tomberli portretus. Kelis kartus dalyvavo plenero studijose Romos apylinkėse, Tivolyje (1823 ir 1825), Subjake (1826), Neapolyje (1825 ir 1827). Kopijavo Romos, Florencijos, Neapolio dailės galerijose.

1831 – grįžo į Vilnių. Dėstė piešimą privačiai.

1834 – pradėjo dirbti piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. Mokytojavo ligi pat mirties.

1848–1852 bandė ūkininkauti, nuomojo netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą.

1856 – kartu su V. Dmachausku ir K. Jelskiu mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą.  Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms. „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo molbertinę ir sienų tapybą: 1833 m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčiosfreskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveiklsą, 1837 m. Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų paeizažų, buitinio žanro paveikslų. Kaupdamas medžiagą paveikslams, pabuvojo Baltvydžių girioje (1841), Naugarduko ir Myro apylinkėse (1844), Peterburge (1843 ir 1852). 1852 m. Imperatoriškosios dailės akademijos parodoje eksponavo paveikslą „Šv. Marija Magdalietė“.

1860 rugsėjo 2 – mirė Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse.

Parodą parengė vyresnioji bibliografė Rūta Chlomauskaitė
publikavimui internete – dailininkė Eglė Valiūtė

           © 2004–2012 Eglė Valiūtė