NUOTRAUKOS  KŪRYBA KNYGOS IR KATALOGAI STRAIPSNIAI BIBLIOGRAFIJA

Jonas Mikėnas gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Anykstos valsčiuje, Skardupio vienkiemyje. 1923 m., nustatant Lietuvos-Latvijos sieną, Anykstos valsčius buvo perduotas Latvijai. Tėvai – Jokūbas Mikėnas ir Teklė Mikėnienė – buvo stambūs ūkininkai, šeimoje  augo sūnūs Jonas ir Juozas ir dukros Liuda ir Akvilė. 1915 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Mikėnų šeimai teko pasitraukti į Rusiją. 1916–1918 m. Jonas Mikėnas mokėsi realinėje mokykloje Petrograde, svajojo tapti architektu. 1918 m. Mikėnų šeima grįžo į Lietuvą.

1919 m., sužinojęs  apie besikuriančią Lietuvos kariuomenę, J. Mikėnas išyko į Kauną. Jis paskiriamas tik ką susikūrusios Lietuvos karo aviacijos kanceliarijos raštininku, vėliau pradeda dirbti mechaniku. 1921 m. J. Mikėnas, išlaikęs visus egzaminus ir Lietuvos karo aviacijos lakūno vyr. ltn. P. Hiksos padedamas, pradėjo mokomuosius skraidymus bei  atliko pirmąjį savarankišką skrydį. 1922 m. jis komandiruojamas į Italiją prižiūrėti Lietuvos karo aviacijai užsakytų žvalgybinių lėktuvų SVA-10 gamybos. 1925 m. Jonas Mikėnas tapo Mokomosios eskadrilės skraidymų instruktoriumi, 1927 m. jam suteikiamas leitenanto laipsnis. Talentingą lakūną pastebėjo eskadrilės vadas ltn. J. Dobkevičius ir pakvietė į savo eskadrilę. Ten J. Mikėnas mokėsi aukštojo pilotažo figūrų. Nors tuometinis figūrų kompleksas nebuvo sudėtingas, bet jį įveikti reikėjo valios ir drąsos – juk buvo skraidyta nepatvariais lėktuvais be parašiutų. J. Mikėnas skraidė daugelio Lietuvos karo aviacijoje naudotų tipų lėktuvais, Italijoje ir Prancūzijoje prižiūrėjo Lietuvai skirtų lėktuvų gamybą ir juos išbandė. 1928 m. jis nupirko pirmuosius Lietuvos aviacijoje parašiutus. 1929 m. J. Mikėnas drauge su kpt. A. Mačiuika ir kpt. J. Tumavičium skrido aplink Lietuvą, 1932–1935 m. aktyviai dalyvavo lietuviško lėktuvo ANBO-IV bandymuose.

Tarnaudamas aviacijoje J. Mikėnas gerai susipažino su technine jos puse, pats surinkinėjo, derino,  remontavo įvairių tipų skraidymo aparatus, ruošė mechanikus, dėstė variklių kursą būsimiems lakūnams, talkininkavo Lietuvos aeroklubui, dirbo instruktoriumi, teikė pagalbą įsigyjant naujus lėktuvus, išleido vadovėlį „ Aviacijos varikliai“ (Kaunas, 1934). 1934 m. birželio 25 – liepos 19 d. A. Gustaitis organizavo trijų lietuviškos konstrukcijos lėktuvų ANBO-IV skrydį  aplink Europą ir pasirinko J. Mikėną ne tik jo dalyviu, bet ir pavedė kartu su kpt. J. Namiku paruošti skrydžio maršrutą, atlikti bandomuosius skrydžius. Trijų lėktuvų grandis, pilotuojama kpt. J. Liorento, kpt. J. Namiko, ltn. J. Mikėno, ltn. R. Marcinkaus ir mechaniko K. Rimkevičiaus atliko skrydį aplink Europą, įveikė apie 9000 km, aplankė dvylikos Europos valstybių sostines, pademonstravo, kad Lietuva pati gamina patikimus savo konstrukcijos lėktuvus.

1938 m. J. Mikėnui suteikiamas aviacijos majoro laipsnis, jis paskiriamas 1-osios naikintuvų eskadrilės vadu. 1939 m. atgavus Vilnių, lapkričio 23 d. sostinėjė įvyko paradas. Jame turėjo dalyvauti ir aviacija, tačiau tą dieną buvo tirštas rūkas, lėktuvams buvo įsakyta grįžti į Kauną. Vienintelė J. Mikėno eskadrilė išdrįso, nežiūrint prasto matomumo, pasiekti Vilnių ir praskristi nuo Žvėryno iki Katedros aikštės.

Garsėjo J. Mikėnas ir aviacijos sporte, jis dalyvavo visose Lietuvos aviacijos šventėse. Sklido gandai, kad drąsusis lakūnas praskrido ir po Aleksoto tiltu.

Jau dirbdamas aviacijoje, brolio Juozo paskatintas, 1924 m. J. Mikėnas įstojo į Kauno meno mokyklos Benrąjį skyrių. Mokyklą baigė 1928 m., įgijo teisę dirbti piešimo mokytoju. Tais pačiais metais vedė Emiliją Jučaitę, meno mokyklos sekretorę-administratorę, susilaukė sūnaus Algimanto ir dukters Jovitos. 1929 m. Jonas Mikėnas pradėjo studijuoti skulptūrą  Aukštajame skyriuje, tačiau studijas dėl užimtumo aviacijoje teko nutraukti.

Meninis išsilavinimas pravertė, kai 1940 m. pasikeitus istorinėms-politinėms aplinkybėms, į atsargą pasitraukęs lakūnas įsidarbino jaunesniuoju mokytoju Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje. J. Mikėnas savarankiškai parengė ir dėstė statybinių medžiagų technologijos kursą architektams, vėliau – tapybos ir skulptūros technologijų kursą. Netrukus mokyklos direktorius L. Strolis paprašė Mikėno pavaduoti jį dėstant keramikos technologijų kursą. J. Mikėnas, susidomėjęs šia jam mažiausiai pažįstama keramikos sritimi, studijavo prancūziškus keramikos vadovėlius, o įgytas teorines žinias bandė taikyti praktikoje, nes L. Strolis leido dirbti savo keramikos dirbtuvėje. Taip J. Mikėnas, darbą suderinęs su savarankiškomis studijomis, 1944 m. eksternu apgynė keramikos diplominį darbą Kauno dailės institute ir liko jame dėstyti, 1947 m. tapo docentu, o 1977 m. – profesoriumi. Pedagogu dailininkas buvo keturis dešimtmečius iki garbaus 82 m. amžiaus. Profesorius buvo mėgiamas studentų, išugdė ne vieną žinomų keramikų kartą. Greta pedagoginio darbo aktyviai kūrė. Jo  darbai labai įvairūs: vazos, dekoratyvinės lėkštės, servizai kavai, dubenys, šviestuvai-lempos, žvakidės, dekoratyvinės figūrėlės (žuvys).  Dailininko darbai puošė ir  visuomeninių pastatų interjerus: kavines „Orbita“, „Tulpė“ Kaune, „Neringa“ Vilniuje, buvusį „Klumpės” restoraną Palangoje. Kurdamas J. Mikėnas rėmėsi archeologija, lietuvių liaudies bei Rytų keramikos patirtimi. Apgalvota aptaki forma, nepriekaištinga proporcijos ir silueto harmonija, spalvingas, bet saikingas dekoras išskyrė dailininko kūrinius iš kitų mūsų keramikų darbų. Ieškodamas savitų meninės raiškos būdų dailininkas daug eksperimentavo, domėjosi keramikos technologinėmis galimybėmis, įvairiais glazūrų maišymo būdais, degimo režimais. Jam labiausiai patiko sudėtinga redukcinio degimo technologija, jos žvilgančių glazūrų švytinčios ir kintančios spalvos. Šios technikos meistrišku įvaldymu Mikėnas buvo nepralenkiamas.
Dailininkas parašė vadovėlį „Dailiosios keramikos technologija“ (1967), monografiją apie dailininką keramiką Liudviką Strolį (1960), dalyvavo visose to laikmečio taikomojo-dekoratyvinio meno parodose. 

1969 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo surengta J. Mikėno ir M. Vrubliausko keramikos paroda,  tais pačiais metais išleista T. Adomonio monografija apie dailininką. 1979 m. M.K. Čiurlionio dailės muziejus surengė Jono Mikėno ir jo sūnaus Algimanto kūrybos parodą. 1999 m. Lietuvos dailės muziejuje veikė dailininko jubiliejinė paroda. J. Mikėno dailiosios keramikos darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daug jo darbų yra įsigiję  Lietuvos dailės muziejus, M.K. Čiurlionio dailės muziejus, memorialinis P. Cvirkos muziejus. Dailininko darbų yra ir užsienyje – Ženevos, Maskvos muziejuose ir kt.

Mirė dailininkas 1988 metų balandžio 7 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Nuorodos:

http://www.tdaile.lt/AUTORIAI/J_Mikenas/J_Mikenas.htm

http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_struktura/karines_oro_pajegos/karo_lakunu_portretai/karo_lakunai_1919_-1940_m./mjr._jonas_mikenas_-_skrydzio_aplink_europa_dalyvis.html

http://www.plienosparnai.lt/page.php?34

Parodą parengė vyresnioji bibliografė Rūta Chlomauskaitė
publikavimui internete – dailininkė Eglė Valiūtė

            © 2004–2012 Eglė Valiūtė